Vedybų sutartys ir jų praktinė nauda
Besikeičiančioje šiuolaikinėje visuomenėje tampa ne tik svarbu išsaugoti savo šeimos vertybinį pamatą, bet ir rasti paprastus bei efektyvius sprendimus turtiniuose šeimos santykiuose. Žlugus laimingo santuokinio gyvenimo idilei neretai šeimos problemos persikelia į teismus, kuriems tenka spręsti jautrius sutuoktinių turto padalijimo, vaikų išlaikymo, alimentų dydžio nustatymo bei kitus klausimus. Kad palengvintų šių klausimų nagrinėjimą bei leistų sutuoktiniams patiems apspręsti savo turtinius reikalus įstatymų leidėjas numato tam tikrus instrumentus, o visų pirma – vedybines sutartis. Vedybų sutartys Lietuvoje nėra naujas reiškinys, bet, lyginant su kitomis šalimis, dar gan mažai paplitęs. Visgi statistiškai vedybų sutarčių skaičius kasmet auga. 2014 m. Vedybų sutarčių registre užregistruota daugiausia – 1250 tokių sutarčių[1]. Tenka pastebėti, kad Lietuvoje dar neišnykę tam tikri moraliniai, etiniai bei religiniai įsitikinimai (pvz., požiūris, kad tokiu būdu sutuoktinis siekia apgauti, pasipelnyti arba tiesiog išreiškia nepasitikėjimą, kad santuokoje neturi dominuoti turtinis interesas, kad bažnytinė santuoka turi būti besąlyginė), varžantys šių sutarčių populiarumo augimą. Kita vertus, didėjant informacijos sklaidai, vis dažniau įvertinama šių sutarčių teikiama nauda ir privalumai, suvokiama, kad tai efektyvi ekonominio planavimo priemonė. Todėl šia publikacija siekiame trumpai supažinti su šio instituto esme ir jo reikšme šeimos teisinių santykių mechanizme.
Kas yra vedybų sutartis, kaip ją sudaryti ir kokius klausimus joje aptarti?
Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse[2] (toliau – Įstatymas) vedybų sutartis apibrėžiama kaip sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (separacija). Taigi pagrindinis vedybų sutarties tikslas – turto (tiek esamo, tiek įgyjamo ateityje) teisinio režimo nustatymas. Vedybų sutarčiai, kaip ir visoms sutartims, galioja pagrindinis sutarčių teisės principas – sutarties laisvės principas, kuris pasireiškia tuo, kad besituokiantys asmenys ar sutuoktiniai laisva valia turi teisę sudaryti ar nesudaryti šią sutartį, o taip pat ir šia sutartimi nustatyti jos turinį, t. y. tarpusavio teises ir pareigas[3].
Atkreiptinas dėmesys, kad tokios sutartys turi būti rašytinės, patvirtintos notariškai ir įregistruotos Vedybų sutarčių registre – tik tada jos galioja būsimiesiems kreditoriams ar kitiems suinteresuotiems asmenims. Įstatyme pagal santuokos įregistravimo momentą išskiriamos dvi vedybinių sutarčių rūšys: ikivedybinės ir povedybinės. Ikivedybinės sutartys, t. y. sudarytos iki santuokos įregistravimo, įsigalioja nuo santuokos įregistravimo dienos, o povedybinės sutartys – nuo jos sudarymo, jei pačioje sutartyje nenustatyta kitaip. Lietuvoje žymiai daugiau sudaroma povedybinių sutarčių. Pvz., 2014 m. povedybinės sutartys sudarė apie 70 procentų visų registruotų vedybinių sutarčių. Pastebėtina, kad kitose šalyse dažniau įprasta fiksuoti apylygį povedybinių ir ikivedybinių sutarčių santykį, kas leidžia manyti, jog ten kur kas anksčiau įvertinama šių sutarčių reikšmė ir nauda. Taip pat svarbu pažymėti, kad sudarytą vedybų sutartį pakeisti galima tik teismo leidimu. Ši sąlyga teisinėje literatūroje dažnai kritikuojama, nes sukelia sutuoktiniams nepagrįstus ribojimus įgyvendinti savo teises[4]. Tad esant tokiai situacijai dažnai pravartu pagalvoti apie terminuotos vedybų sutarties sudarymą. Suėjus terminui, sutarties sąlygos galėtų būti persvarstomos iš naujo. Būtina pažymėti, kad vedybų sutarties pakeitimai neturi grįžtamosios galios, o tai reiškia, kad pasikeitęs sutartinis reguliavimas bus taikomas santykiams ateityje, o ne susiklosčiusiems praeityje.
Akcentuotina, kad šiose sutartyse gali būti aptariami tik turtinio pobūdžio klausimai – šios sutartys negali būti visa apimančios (pvz., negalima nustatyti tam tikrų neturtinio pobūdžio pareigų vienam iš sutuoktinių (valgio gaminimas, šiukšlių nešimas, vaiko priežiūra ir pan.), numatyti sankcijų už neištikimybę, numatyti įpareigojimo mylėti vienas kitą, apriboti ar suvaržyti disponavimą šeimos turtu (nes jam taikomas atskiras teisinis režimas), reguliuoti paveldėjimo teisinius santykius, skyrybų atveju numatyti, su kuo gyvens vaikai ir pan.). Be to, tokiose sutartyse negali būti sąlygų, kurios prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, gerai moralei ar viešajai tvarkai. Kitose šalyse yra pasitaikę atvejų, kai sutartyje buvo numatytas žmonos įsipareigojimas nepastoti ir negimdyti vaikų ir numatyta jos atsakomybė (bauda) už tokios sąlygos pažeidimą[5]. Negaliojančiomis vedybų sutartyse pripažįstamos ir sąlygos, kurios riboja sutuoktinių teisnumą ar veiksnumą. Pvz., negali būti nustatyta, kad vyras išlaiko darbingą žmoną su sąlyga, kad ji paliks darbą ir tvarkys tik namų ūkį, nes tai prieštarauja Įstatymo normai, kuri draudžia sudaryti sandorius, apribojančius civilinį teisnumą ir veiksnumą[6].
Jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, jų turtui taikomas Įstatymu nustatytas turto teisinis režimas, t. y. turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe. Bendroji jungtinė nuosavybė reiškia, kad sutuoktinių nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos (skirtingai nei bendrojoje dalinėje nuosavybėje) ir turtu sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu.
Jeigu sutuoktiniai yra sudarę vedybų sutartį, jų turtui taikomas šia sutartimi nustatytas turto teisinis režimas, kuris pagal savo pobūdį gali būti išskiriamas į 4 rūšis:
1) visiško turto atskirumo (turtas, įgytas tiek iki santuokos, tiek gyvenant susituokus, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė);
2) visiško turto bendrumo (turtas, kiekvieno sutuoktinio įgytas iki santuokos ir esantis jų asmenine nuosavybe, po santuokos įregistravimo tampa jų bendrąja jungtine nuosavybe);
3) turto dalių nustatymo (turtas, įgytas susituokus, yra bendroji dalinė sutuoktinių nuosavybė)
4) mišrus (kai daliai turto nustatomas vienas teisinis režimas, daliai – kitas).
Pažymėtina, kad sutuoktiniai turi galimybę nusistatyti tiek esamo, tiek ir būsimo turto teisinį statusą. Vedybų sutartyje taip pat galima numatyti:
1) teises ir pareigas, susijusias su turto tvarkymu (t. y. nustatyti, kaip sutuoktiniai naudosis bendru ar vienam iš jų priklausančiu turtu, kokiu būdu vienas sutuoktinis bus informuojamas apie kito sutuoktinio sudaromus sandorius, kuriems nereikia specialaus rašytinio sutikimo, ir pan.). Pvz., galima nustatyti, kad nė vienas sutuoktinis neturi teisės be kito sutuoktinio raštiško sutikimo imti paskolą ar įsigyti prekių išperkamosios nuomos būdu;
2) teises ir pareigas, susijusias su tarpusavio išlaikymu. Sutuoktiniai iš esmės gali nustatyti tik papildomas išlaikymo garantijas, kurios nenumatytos Įstatyme, nes vedybų sutarties sąlygos, ribojančios ar atimančios iš vieno iš sutuoktinių teisę į išlaikymą, būtų laikomos negaliojančiomis. Pvz., sutartyje galima numatyti, kad tas sutuoktinis, kuris dėl šeimos interesų atsisakys savo profesijos ar aukštojo išsilavinimo, santuokos nutraukimo atveju gaus reikalingą išlaikymą, būtiną tam, kad turėtų galimybę pasivyti laiką ir reabilituotis profesine prasme[7];
3) teises ir pareigas, susijusias su dalyvavimu tenkinant šeimos reikmes ir darant išlaidas (pvz., sąlyga, kokios išlaidos ir kokiomis proporcijomis yra apmokamos abiejų sutuoktinių);
4) turto padalijimo būdą ir tvarką, jei santuoka nutraukiama. Atkreiptinas dėmesys, kad sutarties sąlygos, reglamentuojančios turto padalijimą santuokos nutraukimo atveju, negali iš anksto nustatyti nelygių bendrosios jungtinės nuosavybės dalių, nes toks susitarimas prieštarautų sutuoktinių lygiateisiškumo principui ir būtų laikomas negaliojančiu.
5) kitus klausimus, susijusius su tarpusavio turtiniais santykiais.
Kodėl verta sudaryti vedybų sutartį?
1) galimybė nevaržomai laisva valia nusistatyti pageidaujamą turto teisinį režimą. Galimybė nusistatyti pageidaujamą turto teisinį režimą jau buvo aptarta aukščiau – ji apima ne tik turto režimo nustatymą, bet ir kitų turtinių teisių ir pareigų numatymą. Pastebėtina, kad sutartis, kurioje aptartos minėtos sąlygos, tarnauja kaip sumanus ir efektyvus ekonominio planavimo instrumentas, pakeičiantis teisės akto leidėjo numatytą reglamentavimą, suasmeninant ir pritaikant jį konkrečių sutuoktinių poreikiams. Tai jokiu būdu nereiškia, kad sutartimi siekiama numatyti saugiklius skyrybų atveju, nes, kaip minėta, vedybų sutarties tikslas – plataus spektro turtinių klausimų aptarimas.
2) galimybė apsaugoti savo verslo (ekonominius) interesus. Kaip minėta, vedybų sutartis gali būti viena iš ekonominio planavimo priemonių, suteikianti didesnes verslo/profesijos tęstinumo garantijas. Tarkim nusistačius visiško turto atskirumo režimą galima išvengti rizikos dėl neigiamų kito sutuoktinio veiklos (pvz., prisiimtų asmeninių paskolų) pasekmių. Šiuo atveju sutuoktinis už savo asmenines prievoles atsakys jam asmeninės nuosavybės priklausančiu turtu.
3) galimybė apsaugoti bendruosius šeimos interesus. Panašiai kaip ir antruoju atveju, nusistačius visiško turto atskirumo režimą ir vienam iš sutuoktinių neįvykdžius savo įsipareigojimų kreditoriui (negrąžinus paskolos, neatlyginus žalos ir pan.), galima išvengti rizikos, kad išieškojimas bus nukreiptas į abiejų sutuoktinių turtą ir taip drastiškai bei skausmingai sumažintas šeimos biudžetas.
4) sutaupoma laiko ir finansinių išteklių. Taikant Įstatymu nustatytą teisinį režimą, disponavimo bendru turtu procedūros, kai reikalingas kito sutuoktinio sutikimas, dažnai atima nemažai laiko bei gali lemti papildomas išlaidas / finansinius nuostolius. Sudarius vedybinę sutartį galima nesunkiai išvengti situacijų, kai sandorio sudarymas uždelsiamas dėl kito sutuoktinio negalėjimo dalyvauti (pvz., buvimo užsienyje ar kitų nenumatytų priežasčių).
5) išvengiama varginančio turto dalybų proceso skyrybų atveju. Šiuo atveju vedybų sutartys apsaugo sutuoktinius nuo ginčų teisme, jei tektų skirtis ir dalintis turtą. Teismo procesas sutrumpėja, kadangi teismui nereikia nagrinėti turto padalijimo klausimų, kurie išspręsti vedybinėje sutartyje.
Sutuoktinio problemos dėl skolų – ne kliūtis sudaryti vedybinę sutartį
Vedybų sutartis – tai ne tik būsimų ar esamų sutuoktinių susitarimas dėl turtinių teisių ir pareigų, bet taipogi ir susitarimas, be kita ko, padedantis apsaugoti vieno iš sutuoktinių pajamas ir turtą tais atvejais, kai antrajam kyla rūpesčių dėl negrąžintų skolų ir jo atžvilgiu antstoliai pradeda priverstines skolų išieškojimo procedūras, t. y. įsijungia vykdymo procesas LR civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Atkreiptinas dėmesys, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką[8], jei vieno iš sutuoktinių atžvilgiu atliekami priverstinio vykdymo veiksmai, tai negali būti laikoma kliūtimi sudaryti povedybinę sutartį. Be to, povedybine sutartimi atskyrus sutuoktinių turtą, po jos įsigaliojimo išieškojimas iš skolininko sutuoktinio vėliau gautų pajamų ar turto dėl skolininko asmeninių prievolių nėra galimas, kadangi tokia vedybų sutartis bus pagrindas bendrajai jungtinei nuosavybei pasibaigti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, jog jei povedybine sutartimi pažeidžiami trečiųjų asmenų (pvz., vieno iš sutuoktinių kreditorių) teisėti interesai, jų teisės gali būti apgintos taikant sandorių negaliojimo institutą. Pavyzdžiui, kreditorių teisės galėtų būti laikomos pažeistomis, jei, siekiant išvengti vieno iš sutuoktinių asmeninių prievolių vykdymo, būtų sudaryta povedybinė sutartis, į ją įtraukiant sąlygą dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės (bendro turto, įgyto iki povedybinės sutarties sudarymo) padalijimo, pagal kurią sutuoktiniui – skolininkui nepagrįstai atitektų mažesnė bendro turto dalis, kurios nepakaktų jo asmeninėms prievolėms įvykdyti. Be kita ko, teismas pažymi, jog sutuoktiniai laisva valia gali nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą), tačiau negali (neturi teisės) savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisyti pareigos sutartiniuose santykiuose elgtis sąžiningai bei ignoruoti įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) privalomumą, nustatyti gerai moralei arba viešajai tvarkai prieštaraujančias sutartis sąlygas.
[1]https://www.hipotekosistaiga.lt/Statistika/vsr_rusys_II.html
[3]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Č. v. R. Č., bylos Nr. 3K-3-191/2013
[4]Vitkevičius P. S. Šeimos narių turtiniai teisiniai santykiai. – Vilnius: Justitia, 2006. P. 172
[5]Mikelėnas V. Šeimos teisė. – Vilnius: Justitia, 2009. P. 293
[6]LR CK 2.6 str., Adomavičius V. Vedybų sutartis. – Vilnius: Mūsų saulužė, 2002. P. 42-43
[7]Adomavičius V. Vedybų sutartis. – Vilnius: Mūsų saulužė, 2002. P. 44.
[8]Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-185-415/2016)